Šiuolaikinės organizacijos daug tikisi iš savo žmonių: kad sumažintų išlaidas, kad sukurtų daugiau vertės, kad geriau aptarnautų daugiau klientų, kad efektyviau dirbtų ir t.t. Bet ne visuomet nutinka taip, kaip buvo suplanuota.

    Tada savęs klausiame “kodėl”? Atsakymas paprastas: tradicinis būdas perteikti tokio pobūdžio prašymus nesukuria būtino supratimo ir troškimo tiems žmonėms, kurie yra atsakingi už jų įgyvendinimą. Net jei žmonės ir išgirsta garsiai bei aiškiai suformuluotus prašymus, ne visada supranta, ką jie reiškia kasdienės realybės kontekste. Dėl to kyla sąmyšis, netikrumas ir pasipriešinimas permainoms.
    Priešinga yra taip pat teisinga: kai žmonėms yra duodama tai, ko jiems reikia, kad patys darytų atradimus bei išvadas, tada galime drąsiai tikėtis, kad jie pasinaudos ta galimybe daryti įtaką permainoms. Pasak vieno iš pasaulyje pirmaujančių verslo imitacijų kūrėjo Klaso Mellanderio (Klas Mellander), “kiekvienas individas turi atsakyti už savo paties mokymąsi, o mes tik galime sukurti kuo palankesnes sąlygas mokymosi procesui”.
    Sakoma, kad jei žmonės supranta, kokia kryptimi jūsų organizacija nori eiti ir kodėl, jie jus ten ir nuves. Organizacijos, kurios tiki šiuo teiginiu, renkasi kitokį komunikacijos būdą. Taip kaip mums reikia dviračio, kad išmoktumėme juo važiuoti, taip mums reikėtų gyvo praktinio patyrimo – “priemonės”, padėsiančios pamatyti ir išbandyti judančias dalis, kai mokysimės vadovauti verslui.

Verslo imitacijos – tikro mokymosi priemonė

    Verslo imitacija savo esme yra fizinis, dinamiškas organizacijos ir jos veiklos modelis. Konkuruojančių komandų laukia išbandymas: atrasti patį geriausią būdą, kaip panaudoti ribotus verslo išteklius tam, kad sukurtų kaip įmanoma daugiau vertės (pvz. geriau aptarnautų didesnį klientų kiekį mažesnėmis sąnaudomis).
    Imitacijos naudingos verslui ne tik kaip investicijos į darbuotojų kompetenciją, bet ir kaip papildoma priemonė motyvuoti žmones:

• parodant pasitikėjimą jų sugebėjimu mąstyti savarankiškai ir leidžiant jiems tai daryti;
• užtikrinant didesnį supratimą apie tai, ko vadovybė siekia, sukuriant didesnį pasitikėjimą ir tikėjimą jų sugebėjimu tuos siekius įgyvendinti.

Reikia tikroviškumo

    Verslo imitacijos dažnai tapatinamos su verslo žaidimais, tokiais kaip daugeliui gerai žinomas “Monopolis”. Įsitraukimas ir siekis laimėti – tai, ko gero, pagrindiniai bruožai, jungiantys verslo imitacijas ir žaidimus, tačiau visa kita – skiria. Visų pirma, gera verslo imitacija turi remtis tinkamu verslo modeliu, atspindinčiu bendrovės struktūrą, verslo veiksnius (pvz., kapitalui imliame versle svarbiausia yra investuotas kapitalas ir jo grąža, o žinių versle ribotas išteklius yra nematerialus turtas). Kitas svarbus veiksnys – tai tikroviškumas: ar tos situacijos, kurios nutinka imitacijoje, taip pat iškyla ir realiame gyvenime (ir atvirkščiai), o nėra tik atsitiktinumas ar pramoga. Trečia – tai imitacijos prielaidos ir matai. Gera imitacija turi būti pakankamai sudėtinga, bet ne per paini, tačiau kartu ir pakankamai glausta, bet ne paviršutiniška, taip pat patikima, kad nebūtų atmesta. Ji remiasi atitinkamos srities ekspertų žiniomis. Ketvirta sąlyga – tai galimybė nuspėti konkurentų veiksmus, arba verslo psichologija. Mokymosi patirties universalumas ir tuo pačiu galimybė pritaikyti konkrečios įmonės poreikiams yra puikiai sukonstruotos imitacijos požymiai. Paprastai gerą imitaciją sukurti prireikia dviejų trejų metų. Šiandien pasaulyje egzistuoja tūkstančiai kompiuterinių imitacijų ir tik kelios pasauliniu mastu pripažintos fizinės verslo imitacijos.

Svarbu betarpiškumas

    Panašūs patirtinio mokymosi principai galioja ir įmonių vadovams. Tik jiems sunkiau, nes ne visada galima mokytis iš dėstytojų ar labiau patyrusių kolegų, kai pats stovi už įmonės vairo. Prieš keliasdešimt metų buvo pastebėta, kad mokymosi procesas žymiai paspartėtų, jeigu vadovai imtų mokytis vieni iš kitų patirties. Danijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV bei kitose šalyse tūkstančiai aukščiausio lygio vadovų, atstovaujančių tiek privačiam, tiek ir visuomeniniam sektoriams, jungiasi į besimokančias sau lygių partnerių grupes. Jie nuolat susirenka sužinoti apie naujausias vadybos tendencijas vieni iš kitų arba iš įžvalgių pašaliečių, jie dalinasi savo pačių patirtimi, jie keičiasi idėjomis bendrai visus dominančiomis temomis.
    Juos jungia vienas tikslas - siekti jų vadovaujamų įmonių plėtros besimokant kartu. Dalyvavimas tokiuose renginiuose padidina kiekvieno dalyvio individualią patirtį, kuria remiantis jis gali geriau įvertinti nežinomus verslo aspektus, rasti naujoviškus sprendimus, pasinaudojant panašumais kitose struktūrose, nuo kurių paprastai atsiribojama, nes tai kita bendrovė ar sektorius.
    Tokio mokymosi idėja į Lietuvą atkeliavo 1998 m., kai buvo įkurti pirmieji Verslo vadovų klubai. Šiandien tai - 23 klubų tinklas, jungiantis aukščiausius vadovus, personalo vadovus bei jaunuosius vadovus iš skirtingų Lietuvos įmonių. Klubas vienija labai skirtingus žmones: vieni turi darbo patirtį tarptautinėse kompanijose, kiti remiasi vietinės rinkos žiniomis. Vieni atėję iš didelių korporacijų, kiti iš smulkaus verslo. Vieni dirbę stambiose valstybinėse įmonėse, kiti sėmęsi patyrimo vien iš privataus verslo. Spalvinga asmenybių vaivorykštė, kuri suteikia įvairumo diskusijoms bei analizuojant problemas.
    „Klubo nariai, atstovaudami pačių įvairiausių krypčių verslams, iš esmės yra labai panašūs. Mus vienija žmogiškas noras bendrauti, dalintis ir diskutuoti su sau lygiais partneriais“ - sako UAB „Viltechmeda“ generalinis direktorius Anatolijus Faktorovičius. Vadovų klubų susitikimų nepavadinsime darbo grupėmis ar mokymo seminarais, tačiau jų pagrindinis tikslas – mokytis. Pasak Tomo Juškos, „Libros Holdingo“ valdybos primininko, „vadovų klubas – tai pati geriausia mano investicija, pati geriausia mokymosi forma.“

"Verslo Žinios", 2007, Sausis